Konsultacija telefonu: +370 600 75522; Konsultacija el. paštu: info@tavosapnas.lt

Mamos dienoraštis. Rugsėjo 1-oji.

Namų interjeras 2022-09-01

contacts_contentRugpjūčio 30-oji.

Darbo pabaiga.

Išeinu pro duris į lauką ir gaunu šoką nuo šalto vėjo gūsio. Hmm, ryte buvo dar vasara, o vakarop jau nebe? Tas šaltas vėjo gūsis priverčia pagalvot, kad jau ateina ruduo. Palauk, kelinta šiandien diena? Rugpjūčio 30-ta?! Palauk palauk, poryt vaikams jau į mokyklą?! Tyliai mintyse lietuviškai nusikeikiu ir suprantu, kad aš dar nežinau kuo į Rugsėjo 1-osios šventę rengsis mano vaikai. Įsisukimas į darbus ir užsitęsusi vasara truputį sumaišė kortas, nes neatrodė, kad ruduo jau čia pat. Sėdu į automobilį, lekiu namo, tarpdury pasitinka šuo, besidžiaugiantis taip, lyg būtų manęs nematęs pusę metų. Atbėga vaikai, pasimyluojam, persirengiu, užkandu porą kąsnių ir kviečiu sūnus drabužių prisimatavimui. Ištraukiu iš spintos keletą kelnių ir marškinių, ruošiu mažąjį (jau antroką). Gerai, kad yra didesnis brolis – išsaugojau puošnius marškinius, kurie jau puikiai tinka ir jaunėliui. Kelnes neseniai nupirkau naujas, proginiai batai irgi dar neišaugti. Stovi visas sukomplektuotas, gražus, trūksta tik gėlių rankose ir jau galima žygiuot  Ką gi, su ta puikia nuotaika paduodu rūbus didžiajam (jau penktokas mano dičkis). Ir mano lūpų kampučiai nusvyra žemyn, kai aš pamatau, kad mano pirmagimis išaugo dar gegužę Komunijai pirktus marškinius ir kelnes. Marškinių rankovės per trumpos, kelnės aptemptos. Viduje viskas suburbuliuoja.

Suprantu, kad man šakės.

Dar bandau padėtį taisyt atlenkdama keletą kartų marškinių rankoves (atseit padarysiu trijų ketvirčių), bet suprantu, kad taip mano sūnus atrodo panašus į piemenėlį, todėl šios minties atsisakau. Žiūriu į laikrodį – 18.45 val. Parduotuvę, kur yra gana nemažai vaikiškų rūbų, uždaro už 15 minučių. Nespėsiu. Tempiu vyrą ir vyresnįjį sūnų į vieną prekybos centrą. Ten galutinai susinervinu, nes berniukų skyriuj išvis gal 5 rūbai pakabinti. Išeidama dar pamatau, kad kardeliams akcija, po pusę euro tik. Galvoju, bent gėlių gal nupirksiu. O kad dar taip nebrangiai, tai mokytojom po visą glėbį galima paimt. Iš kelių šimtų kardelių sugebu atsirinkti tik 3, nes kiti arba nuleipę, arba iki žydėjimo jiems dar labai toli. Padedu ir tuos 3 atgal. Galiausiai iš parduotuvės išeinu nusipirkusi skalbinių minkštiklio, kurio pirkti visai neplanavau. Važiuojant vyras ramina, kad turiu dar 1 dieną, ir viskas bus gerai. Dar grįžusi pagalvoju, kuo rengsiuos pati, nes pasipuošt ir tėveliams reikia. Susinervinu dar kartą, nes per vasarą priaugti kilogramai nebeleidžia įlįsti į norimą suknelę, todėl išsirenku klasikines kelnes ir palaidinukę. Na ir gerai, galvoju, negi čia tos suknelės būtinai reikia.

 

Rugpjūčio 31-oji.

Atlekiu į darbą pavėlavusi, nes pataikau į policijos reidą, ir tenka ilgokai pastovėti eilėje papūsti stebuklingąją dūdelę. Nekantraudama sulaukiu, kol atsidaro parduotuvė, kurioje yra vaikiškų drabužių. Ji visai šalia darbo, todėl tikrai netruksiu   Paskubom įžengiu pro duris ir tiesiu taikymu traukiu į didesnių berniukų skyrių. Iš pradžių nusigąstu mažumėlę, nes matau vien džemperius ir treningines kelnes, bet atidžiau apsižvalgau ir pamatau kamputyje pakabintus kelerius marškinius. Mintyse tyliai meldžiuosi, kad būtų 146-to dydžio. Prieinu ir mintyse jau padėkoju Dievui, kad iš trejų marškinių vieni kaip tik tinkantys sūnui. Ok, dar reikia kelnių. Tarp milijono treninginių randu ir progines, pamatau savo vaiko dydį ir jaučiu kaip širdyje palengvėja. Apsipirkau turbūt per 5 minutes  Trūksta tik gėlių. Nupirksiu važiuodama pietų, pamanau. Per pietų pertrauką sustojam prie gėlių turgelio, nueinu pas vieną močiutę, matau, kad turi gražių kardelių, kurių nei nepalyginsi su tais anais is prekybos centro. Klausiu kainos. Tyliai sako: „- Vaikeli, visi kiti po pusantro euro parduoda, o aš tai po 1.30 eur, nes noriu greičiau parduot“.  Nuostabu, dar ir nuolaidą gausiu  Nuperku glėbį kardelių, grįžtu namo, pamerkiu gėles. Vyresnėlis pasimatuoja nupirktus rūbus. Tobulai tinka.

Viiiiiiskas... Aš rami. Motin, tau pavyko. Bet strioko apturėjai pakankamai.

Ryt vaikams jau į mokyklą. Gaila, kad baigėsi vasara, kuri iš pradžių buvo nesuprasi kokia, bet vėliau, lyg atsiprašydama, lepino mus kaip įmanydama. Bet giliai širdy džiaugiuos, kad jau ruduo. Kad vaikai pagaliau turės savo rutiną, būrelius, ir bent pusę dienos jie garantuotai bus užimti ir nebereikės sukti galvą, ką gi jiems veikti... Ir nesvarbu, kad prasidės pamokų ruošimas, kuris neapsieina be tėvų pagalbos. Nesvarbu, jei  TAMO vėl pamatysiu pastabą, jog didysis per petrauką susipyko su klasioku, o mažasis užsiožavo ir neatliko užduoties, nes jam tiesiog atrodė, kad jos nereikia daryt (tikiuos per vasarą šitą išaugom). Nesvarbu, kad gavau dozę adrenalino, supratusi, kad turiu per vieną dieną paruošti vaikus šventei ir kad dar trūksta nupirkt dalies kanceliarinių priemonių. Niekas nesvarbu, nes džiaugiuos, kad jie vėl eis į MOKYKLĄ.

Kiekvieną Rugsėjo 1-ąją pamatau savo vaikus vis kitokius: paaugusius, labiau susikaupusius. O ir aš tampu vis kitokia. Suprantu, kad tai diena, kuria turiu džiaugtis čia ir dabar, nes vyresnįjį į klasę turbūt lydim paskutinį kartą. Kitąmet jau bus per didelis palydai ir norės eit vienas J (nors jei galėčiau lydėčiau iki pat 12-tos klasės).

Myliu vasarą, bet džiaugiuos ir rudeniu. Jis duoda naują pradžią mūsų atžaloms tapti brandesniais, vis daugiau žinančiais žmonėmis.

Tad, su rudeniu, su Rugsėjo 1-ąja, Mielieji.